Marijuš Antonovič
Miłoszo tiltas tarp Lietuvos ir Lenkijos
Daugelis sutiktų, kad Czesławas Miłoszas buvo ne tik genialus poetas, eseistas, literatūros istorikas, vertėjas, bet ir įžvalgus politinis mąstytojas. Savo politinius svarstymus Miłoszas pirmiausia kreipė gimtųjų vietų problematikos link. Tuo metu ir Lietuva, ir Lenkija, šalys, su kuriomis Miłoszas jautė stipriausią ryšį, turėjo spręsti du klausimus. Pirma, kaip rasti vienoje valstybėje gyvenančių etninių mažumų taikaus sugyvenimo kompromisą? Nė viena iš valstybių nei iki nepriklausomybės atgavimo, nei po to nesugebėjo rasti tinkamo atsakymo ir kiekviena etninė grupė norėjo savo gyvenamąją vietą priskirti savo Tėvynei, su kuria jie identifikavosi per kalbą. Iš to kilo antra bėda: kaip sutaikyti Lietuvos ir Lenkijos valstybes. Tais laikais nemažai intelektualų ieškojo ir siūlė įvairias išeitis iš šios situacijos, bet tuometiniai valdžios žmonės pasirinko patį trumparegiškiausią ir nieko neišsprendusį konfrontacijos kelią. Šiandien šie klausimai vėl tapo aktualūs dėl neprofesionalios Lietuvos ir įžūlios Lenkijos politikos, kuri atgaivino senas fobijas ir lietuvių ir lenkų nepasitikėjimą vieni kitais. Kita vertus, niekas mums netrukdo pasinaudoti idėjomis tų mąstytojų, kurie pasiūlė taikią išeitį. Vienas jų yra Czeławas Miłoszas. Ir politikai, ir menininkai vienareikšmiai pripažįsta, kad Czeławas Miłoszas savo kūryba tiesė tiltus tarp tautų. Šiandien poreikis atstatyti kadaise tvirtą tiltą tarp lenkų ir lietuvių kultūrų, jei mes nenorime vėl nugrimzti į visa griaunančią konfrontaciją, yra akivaizdus. Cz. Miłoszas gimė Lietuvoje, Šeteniuose, ir turėjo lietuviškų šaknų, bet priklausė lenkų kultūrai. Jis itin jautriai reagavo į Lietuvos ir Lenkijos konfrontaciją, nes dėl jos nepavyko išvengti kur kas didesnės Antrojo pasaulinio karo katastrofos, o tai dar labiau sustiprino ryžtą užkirsti kelią lietuvių ir lenkų priešiškumui ateityje. Taigi, kokiomis idėjomis, pasak Czesławo Miłoszo, turėtų remtis tiltas tarp Lietuvos ir Lenkijos? Pirminė idėja būtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos puoselėjimas. Pats Miłoszas save vadino „paskutiniuoju LDK piliečiu“. LDK tapatybėje politinė priklausomybė tam tikrai valstybei remiasi ne kalba, o teritorija. Dėl to visos etninės grupės privalo būti lygiateisės ir turėti vienodas sąlygas savo kultūrai puoselėti, bet jas sieja lojalumas vienai valstybei. Iš esmės, tai yra buvusios LDK žemėse gyvenančių tautų federacijos idėja. Istoriškai Miłoszas Lietuvą matė kaip daugiatautę valstybę, kurioje tolerantiškai kartu gyvena ir dirba skirtingos etninės grupės: lietuviai, lenkai, rusai, rusėnai, totoriai, žydai. Taip pat ir skirtingų tikėjimų: katalikų, protestantų, stačiatikių ortodoksų, unitų, sentikių, judaizmo, musulmonų, atstovai. Šią tradiciją XX amžiuje gaivino Vilniaus krajovcai, o Cz. Miłoszas teigė, kad Lietuvos ir Lenkijos susitaikymą laiduoja būtent ši politinė linija. Taigi, šiandien mes privalome suvokti, kad visos Lietuvos etninės ir religinės mažumos yra Lietuvos dalis, tad jos turi išlaikyti savo kultūrinę autonomiją ir visapusiškai įsitraukti į viešąjį Lietuvos gyvenimą. Antrasis dėmuo yra priešinimasis bet kokiam nacionalizmui. Cz. Miłoszas nepritarė tuo metu ir Lenkijoje, ir Lietuvoje skatinamam etnolingvistiniam mąstymui. Jis reiškėsi etninių mažumos atstovų persekiojimu, jų kultūrinės saviraiškos ribojimu, valstybės prilyginimu titulinei etninei grupei, o XX a. 4-ą dešimtmetį Lenkijoje netgi pradėta kalbėti apie mistinę „tautinę revoliuciją“, kuri šalį prikeltų naujam gyvenimui. Nacionalizmas remiasi vienos etninės grupės interesų suabsoliutinimu, kuris gali baigtis žvėriškų darbų pateisinimu, bet tikėjimas žmogiškumu skatino Miłoszą priešintis šioms idėjoms. Kartais nacionalizmas virsdavo tautiniu mesianizmu. Lenkijoje tarpukariu buvo gan populiarus Lenkijos, kaip Europos tautų Kristaus, kuris turi atpirkti visas Europos kaltes ir suvienyti Rytų Europą po Lenkijos vėliava, mitas. Lietuvoje buvo paplitęs kitas mitas, esą Lietuva yra Europos dvasingumo centras, nuo kurio prasidės Europos dvasinis atgimimas. Deja, gan dažnai šias legendas palaikė ir Lenkijos bei Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Su šiomis idėjomis Miłoszas itin atkakliai kovojo, nes lietuvių mesianizmas yra absurdiškai kvailas ir veda į tarptautinę izoliaciją, o lenkų mesianizmas taip pat yra labai pavojingas (galbūt dėl to jam skyrė daugiausia dėmesio). Žvelgdami šiandien iš Miłoszo humanistinės perspektyvos, mes visų pirma privalome klausti, kaip mūsų valstybėje jaučiasi žmogus. Reikia atminti, kad už etninių skirtumų slepiasi kur kas svarbesnės bendražmogiškos vertybės. Ir lenkas, ir lietuvis pirmiausia yra žmogus, kuris nusipelno pagarbos ir žmogiško supratimo. Ir abu gali taikiai sugyventi vienoje valstybėje, nes jų interesas yra žmogiškumo išsaugojimas ir puoselėjimas. Dialoguose su Tomu Venclova Czesławas Miłoszas teigė, kad nacionalizmas Rytų Europoje turi įprotį sugrįžti, ir tai įvyksta tada, kai visuomenėje atsiranda intelektualinis idėjų vakuumas. Šią tuštumą nacionalizmas labai greitai užpildo, nes jis nėra sudėtingas suprasti ir dažnai remiasi neapykantos kultūra. Todėl mums tenka atsakomybė neleisti įsigalėti idėjiniam vakuumui ir niekados nesustojant ieškoti idėjų, kurios garantuotų žmogiškumo egzistavimą mūsų valstybėse. Iš šio žmogiško dėmens kyla ir trečioji tilto tarp lietuvių lenkų sudėtinė dalis, o tai yra civilizacinis lygmuo. Cz. Miłoszas suvokė Lietuvą ir Lenkiją net tik kaip Europos civilizacijos dalį, bet ir kaip vieną kultūrinį vienetą, nes ir Lietuva, ir Lenkija priklauso vienai Abiejų Tautų Respublikos tradicijai. Ir tai yra ne dėl to, kad LDK ir Lenkijos bajorai bei administracija vartojo lenkų kalbą. Šias valstybes istoriškai sieja respublikoniški principai: tikėjimas laisve, įstatymo viršenybe, religinių ir etninių grupių lygiateisiškumu ir atsidavimas bendros valstybės reikalams. Šią kultūrinę-civilizacinę dimensiją stiprina ir bendrų grėsmių suvokimas, kurį Czesławas Miłoszas perėmė iš savo tolimo giminaičio Oskaro Milašiaus (pasaulyje geriau žinomu kaip Oskar Miłosz). Tarpukario laikais savo politiniuose svarstymuose Milašius teigė, kad Lenkija privalo būti suinteresuota Lietuvos valstybingumo stiprėjimu ir siekti politinės sąjungos ne tik su ja, bet ir su kiekviena Rytų Europos valstybe, nes ir Lietuvai, ir Lenkijai, ir visai Rytų Europai grėsė pavojus iš Rytų, iš SSRS, ir iš Vakarų dėl revanšistinės Vokietijos užsienio politikos. Istorija parodė, kad Oskaras Milašius buvo teisus. Rytų Europos valstybės buvo paskendusios tarpusavio ginčuose ir nepasitikėjo viena kita. Tai neleido sukurti Rytų Europos aljanso prieš fašistinę Vokietiją ir SSRS, o šios šalys naudodamosi „skaldyk ir valdyk“ taktika galiausiai pavergė visą Rytų Europą. Galima drąsiai teigti, kad ši civilizacinė dimensija yra aktuali ir šiandien. Respublikoniškoji Abiejų Tautų Respublikos tradicija gali ne tik vienyti dabartinę Lietuvą ir Lenkiją, bet ir tapti pagrindu šių valstybių demokratinių santvarkų stiprėjimui ir pilietinės visuomenės sutvirtinimui. Lietuvai ir Lenkijai iki šiol kyla grėsmė iš Rytų, nes šiandieninė Rusija siekia šias valstybes prieš jų valią paversti savo ekonominės ir politinės įtakos zonos dalimi. Čia vertėtų prisiminti ir tai, kad vienas esminių Rusijos Imperijos, SSRS ir dabartinės Rusijos politikos principų yra Lietuvos ir Lenkijos kiršinimas. Kartu reikia pripažinti, kad Lietuvai ir Lenkijai pradeda kilti grėsmė ir iš Vakarų. Jos šaltinis yra Europos Sąjungos krizė ar net potencialus subyrėjimas. Kad būtų sušvelninti šio galimo scenarijaus padariniai, Lietuvai ir Lenkijai reikia jungtis į kur kas gilesnę nei šiandien politinę, ekonominę ir karinę sąjungą. Tačiau politiniam Lietuvos ir Lenkijos suartėjimui trukdo tarpusavio nepasitikėjimas, paveldėtas iš praeities ir sustiprintas nevienodų istorinių įvykių vertinimo. Labai dažnai istoriniai ginčai kilo dėl nacionalistinės bendros istorijos interpretacijos ir bandymo pavaizduoti, kad istorija buvo kažkurios šalies pusėje. Nemaža dalis lenkų yra linkę bendrą Abiejų Tautų Respublikos istoriją prilyginti Lenkijos istorijai ir traktuoti Krėvos sutartį arba Liublino uniją kaip Lietuvos inkorporavimą į Lenkiją. Be to, ne visi lietuviai pripažįsta Lietuvoje esantį žydų, rusėnų, rusų, lenkų ir totorių paveldą kaip savo ir įsivaizduoja Lietuvos istoriją tik iš etninės perspektyvos. Kad būtų įveikta ši kliūtis, Czesławas Miłoszas siūlo ketvirtą savo tilto tarp Lietuvos ir Lenkijos dalį – Tiesos paiešką. Šioje vietoje verta pacituoti ištrauką iš Cz. Miłoszo esė rinkinio Tėvynės ieškojimas: „Nežinau, apie ką šiandien mąsto Vilniaus lietuviai, ypač poetai ir prozininkai. Išskyrus pavienes išimtis, jie čia yra atvykėliai, todėl negali išvengti nekėlę tam tikrų savo klausimų dėl savo tapatybės. Dabar sąmoningai paliesiu be galo drastišką reikalą. Sentimentalus patriotizmas juos skatina džiaugtis ir triumfuoti atgavus senąją Lietuvos sostinę. Jie ieško lietuviškumo pėdsakų po polonizacijos apnašomis ir didžiuojasi lietuviška architekto Gucevičiaus kilme. Bet juk kartu jie žino, kad visa tai paviršutiniška, tai tik žodžiai, skirti viešumai, ir kad kiekvienas savyje turi įveikti daug sunkesnę problemą: kaip visą šį palikimą pripažinti savu, kaip įsijungti į ištisinę šio miesto kartų grandinę. Tai padaryti galima tik ieškant tiesos, ir ne tik tiesos apie datas ir įvykius, bet taip pat tiesos apie atskirų čia gyvenusių žmonių jausmus.“ Būtent Tiesos paieška stengiantis išvengti išankstinių nuostatų gali padėti atsikratyti tarpusavio stereotipų ir deideologizuoti bendrą mūsų istoriją, kuri per pastarąjį amžių iš pradžių buvo iškraipoma nacionalistinio mąstymo, o po to pritaikoma marksistinio dialektinio materializmo teorijai. Privalome suprasti, kad istorija yra skirta savo kilmei ir praeičiai suvokti, klaidų analizei ir dabartinių įvykių kontekstams suprasti, o ne faktams tautinei didybei pagrįsti rinkti. Kai kas sako, kad dabartis yra istorijos nutapytas paveikslas. Bet kaip mes galime grožėtis ir studijuoti paveikslą, įžvelgti pagrindinę jo mintį, jei patys jį bandome pasisavinti ir savaip pertapyti? Po daugelio dešimtmečių mūsų karta yra pirmoji, kuri gali be jokių iš išorės primestų ideologinių varžymų nagrinėti savo praeitį ir mums tenka atsakomybė pradėti šią tradiciją Lietuvoje ir Lenkijoje. Lietuvos ir Lenkijos susitaikymas nėra lengvas procesas. Abi šalys per savo istoriją pridarė nemažai skriaudų viena kitai, kartais jos tai daro net ir šiandien. Prireiks daug pastangų, kad būtų sumažinta emocinė įtampa ir pradėta blaiviai žvelgti į tarpusavio santykius. Šioje vietoje ypač didelė atsakomybė tenka Lietuvos lenkams ir Lenkijos lietuviams, nes jie turi ir lenkiškumo, ir lietuviškumo, todėl sugeba ir privalo atlikti, kaip teigė Cz. Miłoszas, Lietuvos ir Lenkijos jungiamojo audinio funkciją. Drauge tai yra žmonės, kurie gali padėti etniniams Lietuvos lietuviams ir etniniams Lenkijos lenkams geriau vienas kitą suprasti ir pripažinti savo klaidas. Tačiau pati nepasitikėjimo pradžia, pasak Miłoszo, yra pernelyg menkas kaimynų pažinimas. Todėl tilto tarp Lietuvos ir Lenkijos statyba turi prasidėti nuo elementaraus tarpusavio kalbėjimo, paremto bendražmogiškomis vertybėmis ir pasišventimu Tiesos paieškai ir, be abejo, nuo mūsų pasiryžimo užbaigti į niekur vedančią konfrontaciją.
„Pašvaistė“, Nr. 9, V., 2011, psl. 30.
Česlovas Milošas 