Česlovas Milošas

Kritiniai straipsniai

Donatas Puslys

Czesławo Miłoszo liudijimas šiandienai

Anglų rašytojas Gilbertas Keith’as Chestertonas yra kalbėjęs apie tai, ką pats vadino mirusiųjų demokratija. Pasak jo, jei liberaliosios demokratijos rėmėjai reikalauja, kad būtų klausoma visų žmonių – ar jis būtų tik tarnas ar pasiturintis verslininkas – nuomonės, su visu tuo sutikdami mirusiųjų demokratijos šalininkai prideda, kad balso teisės iš žmogaus negalima atimti ne tik dėl socialinės padėties, tačiau ir dėl jo mirties. Trumpai tariant, mirusieji mums taip pat turi ką pasakyti ir jų balsas yra svarbus šiandienos kartoms, čia ir dabar kuriančioms socialinę ir politinę tikrovę. Lenkų poeto Czesławo Miłoszo nebėra jau septynerius metus. Šiemet minime ir šimtąsias jo gimimo metines. Džiugu ne tik dėl renginių, organizuojamų šiam žymiam žmogui atminti, bet ir dėl jo knygų perleidimo. Būtent per savo raštus, paliktus ateities kartoms, dabar mums byloja šis Nobelio literatūros premijos laureatas. Cz. Miłoszo kūryba yra gilus ir interpretacijai lengvai nepasiduodantis šaltinis. Naivu tikėtis, kad keliuose puslapiuose būtų įmanoma išsamiai aptarti poeto kūrybą ir jos vertę bei aktualumą šiandien. Todėl šįkart pasitenkinsiu gerokai kuklesne užduotimi ir tiesiog pasvarstysiu, kuo Cz. Miłoszo kūryba yra artima man, jaunam žmogui, gimusiam jau visai kitu laiku ir augusiam kitomis aplinkybėmis. Trumpai tariant, problema gali būti nusakyta taip: ar poeto kūryba yra aktuali tik jo kartos, jo aplinkos žmonėms, vienijamiems panašaus istorinio konteksto ir iš jo kylančių bendrų patirčių, o galbūt ši kūryba gali prasiveržti pro ankštas ribas, kurias jai primeta atitinkamos epochos ir kartos ribos. Laikausi antrosios nuomonės.

Naikinimo ekspertų amžius

„Gali būti, kad pastarieji dešimtmečiai išsiskiria vien tuo, kad negatyvios nuostatos taip išplito, jog poetus jomis prisivijo vidutinis žmogus iš gatvės“, – tai žodžiai iš Cz. Miłoszo knygos Poezijos liudijimas. Kalbėdamasis su publicistu Adamu Michniku, Cz. Miłoszas akcentavo, kad šiandien kultūrą yra apėmusi „prancūziška liga“, t. y. Jacques’o Derrida ir jo bendrų įkvėptas dekonstruktyvizmas, kurio pagrindinis tikslas tėra kova su viskuo, kas yra laikoma atgyvena. Trumpai tariant, dekonstrukcionistai, prisidengdami siekiu išlaisvinti žmogaus valią ir suteikti jai kuo platesnę raiškos erdvę, yra linkę kilti į kovą su tokiais laisvos valios „apribojimais“ kaip religija, tradicijos, bendruomenė ir t. t. Tai, kas buvo kuriama ištisus amžius ir kas palaikė žmonių bendrabūvį, dabar turi būti išmontuota siekiant išlaisvinti abstraktų individą. Visa tai panašu į naują kryžiaus žygį, kurio siekis – nuo užgrobėjų išvaduoti individo valią, kad ši galėtų nevaržomai plėtotis. Ne veltui prancūzų mąstytojas ir septinto dešimtmečio kartos įkvėpėjas Guy Debord’as antroje XX amžiaus pusėje pareiškė, kad jis praktiškai įgyvendino tai, apie ką jau kelis dešimtmečius kalbėjo modernioji poezija. G. Debord’as ir jo bendražygiai didžiavosi tuo, kad yra, kaip jie patys save įvardijo, naikinimo ekspertai, kuriuos galima apibūdinti tik negatyviai. Trumpai tariant, šių žmonių jau neapibūdina jokia pozityvi filosofija, gyvenimo būdas. Pagrindinis jų tikslas – griauti visas iki tol egzistuojančias gyvenimo formas, atmesti moralę, tradicijas. G. Debord’as akcentuoja, kad į tokią padėtį Vakarų visuomenę atvedė būtent modernioji poezija. Cz. Miłoszas veikiausiai pritartų tokiai diagnozei. Savo Poezijos liudijime jis kalba apie XIX amžiuje iškilusį modernaus poeto tipą, kuris visiškai atsiskiria nuo didžiosios žmonijos šeimos ir su panieka žvelgia į visas vertybes, kuriomis vadovaujasi jo niekinamas eilinis žmogus, gyvenantis pilką gyvenimą. Tokiam poetui, atmetusiam moralinę tradiciją, vienintele sakralia vieta tampa pats menas, t. y. menas dėl paties meno. Tai – didysis posūkis į subjektyvizmą, kai poetas pasitraukia iš visiems žmonėms bendros sferos, iš savo kūrybos pašalindamas ir filosofiją, ir religiją, ir mokslą, ir politiką, ir užsisklendžia savo subjektyvių išgyvenimų rate. Cz. Miłoszas nėra poezijos, kuriai rūpi tik estetika, šalininkas. „Kas gi yra poezija, kuri neišgano / nei tautų, nei žmonių? / Melas, / girtuoklių daina, kuriems netrukus kas nors perskros gerkles, / skaitymai iš mergaičių kambario“, – deklaruoja poetas viename savo eilėraštyje. Šios kelios eilutės puikiai atskleidžia visą Cz. Miłoszo poezijos sampratą – poetas neturi tenkintis vien grynąja estetika, jam tenka didingesnė, nors ir sunkesnė, užduotis. Poezija yra savo epochos liudytoja. Kaip XIX amžiaus poezija pateikė pirmąsias užuominas apie įsiviešpatausiantį nihilizmą, taip dabar poezija turi užgydyti tą atsivėrusį plyšį tarp bohemos ir masių. Poetas turi atminti esąs visuomenės dalis ir turi suvokti iš to kylančią savo atsakomybę.

Poetas ir maištas

Perfrazuojant vieno Cz. Miłoszo eilėraščio žodžius, poetui dažnai norisi apdainuoti šventes, džiaugsmingas akimirkas, tačiau „penkios rankos“ stvarsto poeto plunksną ir liepia dėstyti jų istoriją. Taigi poezija yra ne tik grynoji estetika, žodžių žaismas, tai yra ir atminties saugykla, liudijimas, bandymas ieškoti atsakymų į svarbius klausimus. Tik sugrįžusi prie šio savo pašaukimo poezija gali išvengti dehumanizacijos, t. y. visiško atsiribojimo nuo pagrindinių žmogaus veiklos barų. Šiandienos poetas visada yra maištininkas. Tiesa, Cz. Miłoszas, kaip jau kalbėta, nesiūlo sekti modernistų keliu ir sukilti prieš visą kultūrinę tradiciją ar moralę. Šiandien poetas turi sukilti prieš viską pasiglemžti grasančią užmarštį, prieš tironijas, paminančias žmogaus orumą. Trumpai tariant, jis turi sukilti ne prieš moralę, o priešingai – dėl moralės, amžinųjų vertybių. Nuostabiame eilėraštyje Campo di Fiori skaitome šias eilutes: „Šičia kadaise ant laužo / Degė Giordano Bruno, / Budelis peleną žarstė, / Smalsuoliai grūdos į ratą. / O vos tik užgesus liepsnai / Vėl pilnos buvo tavernos, / Alyvų, citrinų kraitės / Vėl ant galvų lingavo.“ Panašiai elgiasi ir eilėraštyje vaizduojama Varšuvos publika, kuri, gete aidint šūviams, sukasi šokių sūkuryje lydima skambios melodijos. Poetas šia prasme yra maištininkas, nes sukyla prieš šią užmaršties kultūrą, labiausiai už viską vertinančią vartojimą ir linksmybes. „Ir tų, kur žūva vienatvėj, / Pasaulis jau nebemato, / Pati jų kalba ataidi / Iš negyvos planetos. / Kol viskas virs į legendą, / Ir tąsyk, po daugel metų, / Naujajam Campo di Fiori / Maištą įžiebs poetas“, – taip baigiasi eilėraštis. Užmarštis yra vienas būdų pabėgti nuo atsakomybės, tačiau poetas sukyla prieš tai primindamas, kad žūvantieji neturi būti palikti vieni, kad kiekvienam mūsų, kuris prekiauja ir linksminasi nenorėdamas atminti laužo, tenka dalis atsakomybės už mūsų artimųjų likimą. Tuo metu, kai dalis poetų, nepastebinčių eilinių žmonių kančių, žemai lankstėsi įvairaus plauko tironams, žadantiems žemėje sukurti rudąjį ar raudonąjį rojų, Cz. Miłoszas be jokių užuolankų liudijo: „Saugus nebūki. Atmena poetas. / Tu jį sutrypsi – bet sutiksi kitą. / Veiksmą ir šneką rasi užrašytą.“ Žodžio galia prieš brutalią prievartos mašiną – Cz. Miłoszas buvo įsitikinęs, kad žodis turi savo galią išsaugoti ir perduoti laišką ateities kartoms bei yra ilgaamžiškesnis už visas tironijas. „Žodžiai turi galią. Žodžiai yra rimtas reikalas“, – taip savo bičiuliui Adamui Michnikui duotame interviu kalbėjo Cz. Miłoszas. Komunistinės diktatūros žlugo ir tokį istorijos posūkį galima vertinti kaip žodžio, vilties ir tikėjimo pergalę prieš geležį. Neteisūs buvo marksistai teigdami, kad materija lemia dvasią. Įvykiai amžių sandūroje puikiai įrodė, kad prispausta dvasia, vedama moralinio idealo, yra pajėgi perkeisti net ir pačią niūriausią tikrovę. Menas, įskaitant ir poeziją su jos liudijimu, čia taip pat atliko savo vaidmenį.

Pasaulio pabaigos diena

Cz. Miłoszas akcentuoja, kad komunizmo žlugimas jokiu būdu nereiškia apokalipsės pabaigos. Duodamas interviu savo bičiuliui Adamui Michnikui, Cz. Miłoszas akcentavo, kad apokalipsė šiandien kaip tik reiškiasi kaip tvirtų pamatų nebuvimas. Visą tai išpranašavo dar Friedrichas Nietzsche. Viskas yra reliatyvu, objektyvi tikrovė neegzistuoja, tad ir kalba ne atspindi tikrovę, o veikiau ją konstruoja. Tokiu atveju ir moralė tėra tik laisvai individo valiai primestas konstruktas, kurį galima atmesti, nes moralė toli gražu nesako nieko apie žmogaus prigimtį. Jei moralė anksčiau kreipdavo žmonių žvilgsnį aukštyn, t. y. į absoliučių vertybių pasaulį, tai jų atmetimas lėmė tik tai, kad nuo šiol žmogaus žvilgsnis krypsta tik į ateitį – utopinį pažadą išsivaduoti iš visų apribojimų ir prietarų. Istorija tokiam žmogui, praradusiam vertikalią dimensiją, tampa bandymų erdve, o tų bandymų neberiboja jokia objektyvi moralės doktrina. Cz. Miłoszo eilėraštyje Vargšų žmonių balsai skaitome, kad pasaulio pabaigos nelydi nei žaibai nei griaustiniai, kaip veikiausiai buvo laukiama. Viskas teka įprasta vaga – švytintys moterų veidai, smuikų skambesys vakare, vejos pakrašty užsnūdęs girtuoklis. Paviršius lieka nepakitęs, tačiau gilesnę įžvalgą turintis žmogus puikiai supranta, kad senasis pasaulis dezintegruojasi, senos normos, siejusios visuomenę, netenka normatyvinės galios. Galime užduoti retorinį klausimą, kas kita yra pasaulio pabaiga, jei ne pasaulio suirimas, tvirto pagrindo netekimas, atsidūrimas donkichotiškoje situacijoje, kai su savo vertybėmis ir nuostatomis tave supančioje aplinkoje imi jaustis tarsi ateivis iš kito amžiaus ar net kitos planetos? Vis dėlto žmogui nėra įprasta gyventi be tvirtų pamatų. „Vieni skęsta nusiminime, kurs yra saldus / Tartum stiprus tabakas, degtinės stiklas puolimo valandoj. / Kiti turi durnelių viltį, rausvą lyg erotinis sapnas. / Dar kiti nusiraminimą randa stabmeldystėj tėvynės, / Kuri gali trukti ilgai, / Nors ne ilgiau gal kaip trunka devynioliktas amžius“, – šios eilutės iš Cz. Miłoszo kūrinio Vargšas poetas. Cz. Miłoszo kūryba ir žavi tuo, kad nepasiduoda „žodžio infliacijai“, atvedančiai į paprasčiausią daugžodžiavimą ir pliurpimą, o į kelias eilutes sugeba sutalpinti ištisą visuomenės paveikslą.

Paprasti šūkiai

Tad ką išskaitome šiose eilutėse? Visų pirma XX amžiui būdingas pesimizmas, persmelkiantis visą kultūrą ir sėjantis abejonę, kaip kirminas graužiančią visus mūsų kultūros pamatus. Antras variantas yra rožinės svajonės to, ką galima įvardyti kaip kvailas svajones apie siekį sukurti žemėje rojų perpratus istorijos dėsnius. Suirus ligtolinei tvarkai, atsiveria plati erdvė socialinei inžinerijai. Treti nestabiliuose vandenyse tarsi šiaudo griebiasi nacionalizmo. Paskutinieji du variantai dažniausiai atveda prie fundamentalizmo. Cz. Miłoszas teigia, kad žmonės dažnai jaučia poreikį primityviems šūkiams, paprastiems paaiškinimams, leidžiantiems interpretuoti sudėtingus reiškinius. Visa tai ir yra fundamentalizmas. Pirmojo tipo fundamentalizmas puikiai atskleistas eilėraštyje Rue Descartes. Jaunas barbaras atsiduria Paryžiuje, kuris dar laikomas pasaulio sostine. Iš gimtinės atsinešti papročiai šiam barbarui yra didžiausia jį slegianti gėda, kurios reikia atsikratyti ir apsirengti naują rūbą, teikiantį įrankius paprasčiausiomis kategorijomis paaiškinti visą pasaulio sudėtingumą. Šis naujas rūbas – suprimityvintas marksizmas arba, kaip teigė A. Michnikas, kiekvienam idiotui prieinama filosofija, leidžianti lengvai ir suprimityvintai interpretuoti pasaulį. „Vėliau daugelis mūsų iš Jasų ir Kološvaro, Saigono arba Marakešo / Buvo žudomi, panorėję įveikti gimtinės papročius. / Paskui jų bičiuliai paimdavo valdžią, / Kad patys žudytų gražių universalijų labui“, – tokie istorijos vingiai susiklostė tuomet, kai, tariant Cz. Miłoszo žodžiais, jauni kanibalai pabandė įgyvendinti tai, ką išskaitė filosofų veikaluose. XX amžius puikiai parodė, kas nutinka, kai dėl abstrakčių universalijų imamos prievartauti vietinės tradicijos, susiklosčiusios per daugelį amžių. Tad ne veltui eilėraštyje pagrindinis herojus apgailestauja dėl vienos sunkios savo nuodėmės – kadaise į pievoje gulintį žaltį mesto akmens. Šis veiksmas yra simbolinis tradicijų ir papročių paniekinimas. Ir tik po kurio laiko eilėraščio veikėjas suvokė, prie kokių kraštutinumų visa tai gali atvesti. Tradicijų ir papročių neribojama individo valia į istoriją gali žvelgti taip, kaip mokslininkas laboratorijoje žvelgia į mėgintuvėlį. Tokiu atveju žmonija jam tampa tik socialinių eksperimentų objektu. Visa žmonija padalijama į dvi grupes – subjektus, kurie perprato istorijos eigą ir todėl gali vadovauti, ir objektus, kuriems trūksta suvokimo ir dėl to jie turi aklai paklusti apšviestųjų kastai. Kur visa tai veda, pasakoti nereikia. Tad neveltui Cz. Miłoszas konstatuoja, kad universalios idėjos mums, gyvenantiems Vidurio ir Rytų Europoje, jau seniai prarado patrauklumą. „Ne, niekuomet neseksiu tais, kurie užtrina pėdsakus, išsižada savo praeities ir yra mirę, nors, pasitelkę proto ekvilibristiką, vaidina esą gyvi“, – knygoje Gimtoji Europa konstatuoja Cz. Miłoszas. Ryšys su praeitimi mums yra tarsi kompasas, leidžiantis orientuotis kasdienybėje. Iš praeitis mes paveldime ne tik karta iš kartos perduodamas tradicijas, tačiau ir perspėjimus apie klystkelius bei pareigą užtikrinti, kad jais nebebūtų vaikščiojama. Trumpai tariant, paveldime visą sunkų bagažą, kuriame yra ir mūsų protėvių laimėjimai, ir nuodėmės. Kad patriotizmas netaptų selektyvus ir nevirstų vien aklu savo tautos šlovinimu arba nuolatiniu atgailavimu už tikras ar tariamas nuodėmes, būtina išsaugoti visą šio lagamino turinį. Atmintis privalo saugoti ir laimėjimus, ir nuodėmes, tik tuomet patriotizmo žemėlapis bus visapusis ir neiškraipytas. Selektyvus patriotizmas taip pat yra fundamentalizmo atmaina. Tėvynės stabmeldystė, Cz. Miłoszo teigimu, yra lygiai pavojinga kaip ir mąstymas universalijomis. Daugiatautėje aplinkoje augęs ir Antrojo pasaulinio karo baisumus patyręs poetas puikiai suvokė, kur veda savo tautos sudievinimas, dažnai neleidžiantis suvokti viso pasaulio kompleksiškumo. Ar lenkas privalo remti lenką bet kokiomis sąlygomis? Ar lietuvis privalo palaikyti lietuvį, besielgiantį neteisingai, vien dėl to, kad jis lietuvis? Trumpai tariant, kas yra aukščiau – tautinė ištikimybė ar tam tikri moraliniai principai? Fundamentalistai linkę rinktis pirmąjį variantą ir akcentuoti primityviausią tribalizmą, paremtą mistiniu kraujo ryšiu. O moraliniai principai yra pagrindinė apsauga nuo tautinio fundamentalizmo. Patriotizmas nėra tik ištikimybė tautinei mitologijai, tai veikiau ištikimybė moraliniams principams, kurie tau yra perduoti iš praeities ir už kurių perdavimą ateities kartoms esi pats atsakingas. Patriotizmas yra gyvas kartų dialogas, kurį turime tęsti. Individas visada turi būti vertinamas pagal savo elgesį, o ne pagal priklausomybę vienai ar kitai tautinei grupei. Taip suvokiamas patriotizmas įpareigoja individą nelikti abejingą neteisingam savo tautiečių atžvilgiui. Trumpai tariant, patriotizmo esmė yra ne siekis bet kokiomis sąlygomis deklaruoti ištikimybę tautai, o veikiau noras susitvarkyti savo kieme, kad jame būtų jauku visiems. Tad ne veltui Cz. Miłoszas visuomet gana skeptiškai žvelgė į perdėtą tautinį patriotizmą ir veikiau akcentavo regioninį patriotizmą,ištikimą ne abstrakčiai mitologijai, o konkrečioms vietinėms tradicijoms, papročiams, dažniausiai išaugusiems iš daugiakultūrės praeities.

„Pašvaistė“, Nr. 12, V., 2011, psl. 19.

Viktorija Daujotytė

Kas būtų žmonija be žmonių?

„Ir žiūriu į plaukiančią minią, – / Ir ieškau žmogaus žmonėse“ – šis Vinco Mykolaičio-Putino „Parafrazių“, parašytų 1957-aisiais, vaizdas-mintis pirmiausia iškilo mąstant apie Czesławą Miłoszą jo šimtmečio akivaizdoje, apie autoritetus, kurių šiandien pasigendame. Po Antrojo pasaulinio karo, sunkių jo padarinių Lietuvai ir Rytų Europai, po stingdančių pokario situacijų, kūrybą vertusių mechaniniu, klišiniu rašymu, Putinas bando keltis, ieško „žmogaus žmonėse“. Išsprūsta iš ideologinių varžtų. Vėlyvąja kūryba pasiekia dar vieną savo viršūnę.

Žmogaus ieškoti tarp žmonių – nuo antikos išminčių einanti parabolė, išsiskaidanti daugybėje tekstų, skirtingų laikų, erdvių, kalbų. Kylanti iš tikėjimo, kad yra žmonių, kuriems skirta daugiau suvokti, leista aiškiau ir tiksliau pasakyti, kaip yra žmogus ir jo pasaulis Bet ir sutikę skaidrinančiuosius pasaulio suvokimą, savo sąmonės galimybėmis rodančiuosius eitinus kelius, dažnai jų neatpažįstame. Grįžtame, ieškome pėdsakų. Reikia išlaikyti ryšį, gauti patikimų signalų, į vieną ar kitą reiškinį, kūrybos ar kultūros faktą verta gilintis, kad pasirodančios sąsajos nebūtų atsitiktinės.

Cz. Miłoszas yra pasiekęs iš kūrybos iškilusio autoriteto galią. Nobelio premija iškėlė jį į pasaulinį literatūros panteoną. Bet neapribojo jo dvasinio aktyvumo, kartais net rizikingo dalyvavimo tautų ir valstybių reikaluose. Lenkų ir lietuvių politinių bei kultūrinių santykių prieštaros, tai apgludinamos, tai vėl paaštrėjančios, iš naujo įsuka ir Adomą Mickevičių, ir Cz. Miłoszą. Keičiantis Europos žemėlapiui, ir Lenkija, ir Lietuva vėl tapo nepriklausomomis respublikomis, atrodė, jų santykių raida nulemta tokių autoritetų kaip popiežius Jonas Paulius II, Jurgis Giedraitis (Jerzy Giedroic), Cz. Miłoszas. Šiandien, kai tokių asmenybių tarsi ir neturime, darosi itin svarbu šiuos žmones interpretuoti, perskaityti, pristatyti. Arba juos ignoruoti, apeiti; mūsų Vilniaus kraštas šiandien, atrodo, negirdi nė vieno iš tų trijų asmenų. Negirdi netgi Juzefo Pilsudskio, jo kalbos Vilniuje, pripažįstančios istorinį šio krašto lietuviškumą. Kalbos, į kurią pagal aukštas retorinio meno taisykles ir savo įsitikinimus reagavo Mykolas Römeris. Bet juk klausos (istorinės ir dabartinės) nėra netekę visi Lietuvos lenkai, kultūros, verslo žmonės. Greičiausiai tik dalis politikuojančių, kuriančių situacijas, kurios padeda išsilaikyti „ant bangos“, gąsdinti, kad atvesią žmones į piketus. Sąmoningi piliečiai eina arba neina patys.

Kodėl taip reaguojame į Valdemarą Tomaševskį? Juk yra ir kitaip mąstančių Lietuvos piliečių lenkų. Gal turime labiau girdėti ir Krokuvos, Varšuvos intelektualus?

Lieka retorinis klausimas, iškilęs skaitant puikų trikalbį leidinį apie Cz. Miło­szą, sudarytą žymaus jo tyrinėtojo, profesoriaus Aleksandro Fiuto (lietuviams labiausiai žinomo iš aiškinančių pokalbių „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas“), išleistą Lenkijos Seimo leidyklos (Czesław Miłosz, „Patriotyzm domu. Namų patriotizmas. Patriotism of home“, 2011). Su Lenkijos ir Lietuvos valstybiniais herbais priešlapiuose, su akultūruota pavardės rašyba. Turinys trimis kalbomis (lenkų, lietuvių, anglų): Lenkijos Respublikos Seimo maršalkos Grzegorzo Schetynos ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkės Irenos Degutienės proginiai raštai, A. Fiuto „Įvadas“ ir „Kalendorius“, dvi Cz. Miłoszo pastraipos iš „Gimtosios Europos“ („Gimimo vieta“ ir „Jaunystės miestas“), „Laureato paskaita“, eilėraščių ciklo „Šeteniuose“ dalys, „Atmintis ir istorija“ (Cz. Miłoszo kalba, pasakyta 2000 m. spalio 2 d. per susitikimą Vilniuje). Galima būtų sakyti, kad tai balansas; suderinti esminiai Cz. Miłoszo mąstymo apie namus, gimtinę, Europą, pasaulį lygmenys. Vienintelė teisinga pozicija didžiųjų žmonių atžvilgiu – kiek įmanoma laikytis jų pačių mąstymo, reikšmių sistemos, kalbos būdų. Tai nėra lengva net sąmoningai siekiant; nepasiekiamos didžiųjų gelmės, viršūnės. Be abejo, lieka reikšmių, dėl kurių galima ginčytis. Bet ne tai yra svarbiausia. Svarbus mąstymo vienis, pozicijos, laikysenos, vertinimai.

A. Fiuto „Įvadą“ dabar galima būtų laikyti apskritai įvadu į Cz. Miłoszą. Atskleidžiama sudėtinga poeto socialinė geneologija, socialinės mikrogrupės samprata ir jos svarba, paryškinta atskirties, kaip fundamentalaus XX a. reiškinio, veikmė. Nuo egzistenciškai žeidžiančios atskirties, kaip pažymi A. Fiutas, Cz. Miłoszą saugojo gimtojo krašto vaizdai. Įsigilinus į Cz. Miłoszą, verta pabrėžti, kad gimtinė, namai, vaizdai kūrybos galios įsukami į bendrą pasaulio sūkurį, galbūt net kosminį. Vadindamas Antrojo pasaulinio karo metais parašytą „Pasaulį“ naiviąja poema, jis lyg pridengia savo tikrąsias intencijas: atrodo, kad tai tik pirminis pasaulis, matomas naiviu žvilgsniu; iš tiesų tai apskritai pasaulis, žmogaus sąmonei laiko ir erdvės sankirtose pasirodantis kaip pradžia. Poema „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“ apšviesta patirties, žymiojo alchemiko Oskaro Milašiaus ir Koheleto sunkios šviesos: „Saulė teka ir saulė leidžiasi, / Skubėdama į vietą, iš kurios pateka“ (Koheletas 1, 5). Amžinasis ratas, kuriame pasirodančios žmogaus akimirkos užtenka daug kam suvokti, daug ką pasakyti. Jei sąmonė turi tokių galimybių. Jei įstengia būti žmogumi tarp žmonių; autoritetu, keliančiu ir didesnę atsakomybės naštą.

Lenkijos Seimo leidyklos išleistos knygos pavadinimas „Namų patriotizmas“ paimtas iš Cz. Miłoszo „Gimtosios Europos“ (1958): motina skiepijusi jam „namų“, t. y. gimtosios provincijos patriotizmą. Tai saugiausias patriotizmas, be jo, tiesą sakant, kiti patriotizmai lieka tušti. „Namai“ gali būti suprasti siauriau ir konkrečiau, apimti, kas labiausiai siejama su prigimta vieta, su motinos puse, su Šeteniais. Apie tai A. Fiuto „Įvade“ pasakoma lakoniškai ir aiškiai: „Česlovas Milošas, vienas įžymiausių lenkų poetų, gimė 1911 m. birželio 30 d. – caro pavaldinių šeimoje – Šetenių dvare, ant Nevėžio kranto, pačioje Lietuvos širdyje“. Bet nei žmogaus gyvenime, nei kūryboje nėra tokio aiškumo, kurio nereikėtų aiškintis. Ratas, Koheleto saulės ratas, hermeneutinis ratas. Sunkiausiai sąmonei prieinamas sudėtingumas, slypįs paprastume. Šį, kartais ir paprastą žodžio rūbą vilkintį, sudėtingumą tikriausiai galima laikyti Cz. Miłoszo ontologiniu principu.

Kūrėjai aiškina ir pasaulį, ir vieni kitus. Kuo labiau gilinamės į Cz. Miłoszą, o šimtmečio riba, atrodo, bus davusi naujų ir netikėtų galimybių, tuo aiškiau jo bendruosiuose kontekstuose matome ir lietuvių kalbos literatūrą. Ir kaip sąveikos taškus, ir kaip atvejus, kuriems paaiškinti galima pasiremti jo mąstymu.

Tarp 1953 ir 1958 metų įsiterpia lemtingas, sunkus ir itin kūrybingas Cz. Miłoszo kūrybos laikas. Pasirodo tarptautinio pripažinimo sulaukęs „Pavergtas protas“. Cz. Miłoszas veik pirmasis iš Rytų Europos intelektualų įžengia į negailestingos savianalizės kelią. Šia savianalize, pereinančia į bendrinančią analizę, galima paaiškinti ir iškilesnių Lietuvos asmenybių likimus: „Yra žmonių, lengvai pakeliančių tremtį. Kitiems tai didelė nelaimė, ir jie geriau sutinka daryti nuolaidas, nei netekti tėvynės. Be to, reikia turėti omenyje, kaip giliai žmonės įsitraukia į Žaidimą. Kaip daugelis Rytų Europos žmonių, ir aš žaidžiau kompromisų ir išorinių lojalumo pareiškimų, klastų bei sudėtingų manevrų tam tikrų vertybių gynyboje žaidimą. Šis toli gražu ne visai nepavojingas Žaidimas sukuria jį žaidžiančiųjų solidarumo atmosferą. Taip ir manuoju atveju“ („Autoriaus žodis“).

V. Mykolaitis-Putinas buvo įtrauktas ir įsitraukęs į šį Žaidimą. Sutiko verčiau daryti nuolaidų nei netekti tėvynės, poe­tui itin svarbios kalbinės aplinkos. Buvo pavojingą Žaidimą žaidžiančiųjų solidarumo centre, kūrė šio solidarumo atmosferą ir buvo jos saugomas – kiek tai buvo įmanoma. Nesugebėjome šio iškilaus mūsų kultūros ir kūrybos žmogaus situacijos paaiškinti; buvo daug paniekos, tulžies ir maža supratimo.

Grįžtame į 1953–1960 metų Cz. Mi­łoszo laiką: išeina autofikcinis romanas „Isos slėnis“, iškėlęs vidinį, prigimtinį ryšį su gimtine, su Šeteniais, „Poetinis traktatas“, esė rinkiniai „Žemynai“ ir „Gimtoji Europa“, poetas pradeda akademinę veiklą. V. Mykolaitis-Putinas, kurio vardą ir bent romaną „Altorių šešėly“ Cz. Miło­szas žinojo nuo jaunystės, intuityviai taip pat juto tokio kelio galimybę: nors buvo priverstas išeiti iš Vilniaus universiteto, rašė išplėstą autobiografiją, atsiminimus, pereidamas į laisvą esė sąryšį, mąstė apie ankstyvosios patirties svarbą asmenybei ir kūrybai. Mąstė apie tai, kas buvo svarbu ir Cz. Miłoszui, apie A. Mickevičių. Studija „Adomas Mickevičius ir lietuvių literatūra“ parašyta 1955 m. – tuo laiku ir Cz. Miłoszo neabejotinai mąstyta apie šį jam itin artimą romantizmo genijų. V. Mykolaitis-Putinas pirmasis brėžė mąstymo punktyrus, į kuriuos atsižvelgtina suvokiant ne tik A. Mickevičiaus, bet ir Cz. Miłoszo tarpkultūrinę situaciją. Lietuviškumo turinys V. Mykolaičiui-Putinui buvo svarbus; sunkiomis politinėmis sąlygomis gal net vienas iš akstinų imtis sudėtingos A. Mickevičiaus, mėgto ir į lietuvių kalbą versto poeto, akademinės temos. Išeities taškas istorinis, geopolitinis, kartu ir kultūrinis: „Adomas Mickevičius, kilęs iš neabejotinai lietuviškos senos Rimvydų-Mickevičių giminės, negalėjo išvengti istorinio proceso padarinių, palietusių didžiumą Lietuvos bajorijos. Mickevičių giminė, gyvenusi Lydos apskrity, lietuviškos Rodūnės parapijoje, pačiame etnografinės Lietuvos pakrašty, XVII a. pabaigoje nusikėlė į baltarusiškas Naugarduko apylinkes, kur lietuvių kalba skambėjo tik retose vietose. Smulkioji to krašto bajorija, kuriai priklausė ir Mickevičiai, lietuvių kalbą seniai jau buvo pamiršusi, bet, saugodama istorinės Lietuvos tradicijas, laikė save lietuviška. Tačiau bendros su lenkais politinės aspiracijos po paskutinio 1795 m. Žečpospolitos padalijimo vis labiau stiprino polinkį į lenkystę, nustelbdamos lietuviškumą, ypač pietiniuose ir rytiniuose Lietuvos pa­kraščiuose“ (V. Mykolaitis-Putinas. „Raš­tai“, t. 8, 1962).

Atidžiau įsiklausę, girdime iš esmės tą patį Cz. Miłoszo ramų analitinį toną, kuris vienintelis tinka kalbėti ir apie neramius, net skaudžius praeities dalykus. Suprantama, Cz. Miłoszo stiliaus amplitudė platesnė: kita situacija, kitos aplinkybės, kiti ir akiračiai. Bet tonas priklauso asmenybės vidui, tam nuolat pasigendamam, ieškomam žmogui tarp žmonių.

Kas būtų žmonija be žmonių? Kas būtų, jei neiškiltų žmonių, kurių prigimtis, sąmonė leidžia matyti, girdėti, suvokti, gebėti pasakyti daugiau. Žmonių, kurių mąstymo gylis kontroliuoja kalbėjimo toną, intonaciją. Net atsakomybę už tai, kad iš žodžio nekiltų nesutarimų (tarp žmonių ir tarp tautų), kad būtų skatinama susikalbėti, taikiai būti, palaikyti gėrį.

Gero kultūros tono „Namų patriotizmo“, pasiekusio Lietuvą iš Lenkijos, spausdinamo Cz. Miłoszo ciklo „Šeteniai“ (II) frazė: „Teatneša mano kūryba žmonėms naudos ir / tesveria daugiau už mano blogį.“

Literatūros šaltinis

Vainius Bakas

Prarastojo rojaus mitas

Vienas svarbiausių krikščioniškojo mąstymo paradoksų literatūroje yra tai, kad tikrasis rojus visada yra prarastas, tačiau jis atgyja tam tikrais pavidalais poeto atmintyje, suaugusioje su vaizduote, kaip individualiosios gėrio ir grožio, idealo patirtys ir išgyvenimai, vaikystės namų atmosfera, kaip tam tikra dabarties opozicija, individuali pasaulio, koks jis turėtų būti, projekcija. Taigi galima teigti, kad baltame popieriaus lape poetas, pasitelkęs atmintį ir vaizduotę bando atkurti prarastojo rojaus modelį. Labai svarbi ir reikalinga, ypač tam tikrais didelių lūžių (istorinių, asmeninių, moralinių) momentais, yra nepaprasta poezijos kūrybinė galia, sugebanti prikelti užmarštin nugrimzdusį vaikystės pasaulį. Tokiais lūžiniais atvejais atmintis ir vaizduotė, norint atkurti suskilusį pasaulį, tampa lemiančiais demiurgais. Kai viskas chaotiškai aižėja, o asmenybė įsukama į istorinių tragedijų verpetus, poeto sąmonė, priversta realybėje matyti aplinkui žyrančias sprogusių senojo pasaulio veidrodžių šukes, ima instinktyviai ieškoti(s) prieglobsčio savo prarasto rojaus atsiminimuose. Kitaip tariant, sąmonė linkusi harmonizuoti, atkurti prarastąją tvarką, ieškotis prieglobsčio dingusiame atsiminimų ir vaizduotės pasaulyje ir taip pat, atsigręžusi į savasties centrą, priešintis dabarties chaosui. Antrojo pasaulinio karo sūkuriuose skendinčioje Varšuvoje Czesławas Miłoszas parašė poemą Pasaulis (1943), skliaustuose nurodydamas, jog tai – „naivioji poema“. Autoriaus teigimu, „toje poemoje nėra nieko, kas parodytų, jog tai – ne romi poema apie vaiko pasaulį, aprašytą vaiko kalba. Nepaisant to, tai tarsi nesitaikstymas su karu, nes eilėraštis vaizduoja pasaulį tokį, koks jis galėtų ar turėtų būti, lyginant su tokiu, koks jis yra. Šis pasakiškasis aspektas yra svarus. Sakyčiau, tai buvo mokomoji instrukcija. Aišku, iki tol aš buvau perskaitęs keletą kūrinių iš Williamo Blake’o Nekaltumo dainų, bet toks ironiškas nekaltumo ir patirties dainų sugretinimas man dar nebuvo žinomas. Taigi, aš atradau panašų metodą, paskatintas politinės ar istorinės situacijos.“ (kursyvas ir vertimas – V. B.) Šie iškalbingi rašytojo žodžiai tarsi savaime nurodo vieną pagrindinių raktų, atveriančių prarastąjį ir kartu naujai atrastą Pasaulį. Poetas bando surasti pasaulį, eidamas į save. Galima sakyti, jog jis veržiasi pasiekti tą savo sąmonės gelmių, pirminį savosios visatos tašką, pasitelkdamas atminties nuoskilas ir vaizduotę, individualiai suprojektuoti harmoningą, mitologizuotą, sąmonei įmanomą gyventi prarasties pasaulį.

Atmintis ir vaizduotė

Literatūrologė Viktorija Skrupskelytė, kalbėdama apie kitos, kultūriniame pasaulyje garsios lietuvių literatūros figūros A. Nykos-Niliūno (kuris, galima sakyti, savo išeivio lemtimi pasirodo gana artimas Cz. Miłoszui) poetiką, yra pasakiusi žodžius, labai taikliai apibendrinančius kuriančios sąmonės stebuklą: „Yra kūrėjų, kuriems prisiminimo galia tokia reali, kad laiko ribos išnyksta, praeitis jaučiama stipriau nei esamasis momentas, sąmonėje išnešioti vaizdai tokie pat gyvi kaip regimoji tikrovė. Įvyksta stebuklinga metamorfozė, ir tai, kas mirę, gyvena.“ Šios prisiminimo galią akcentuojančios mintys, galima sakyti, yra kone esminė Cz. Miłoszo naiviosios poemos Pasaulis programa. Kitaip tariant, poemoje iš tiesų juntamas tas stiprus tikrumo, vaizdų ir detalių gyvavimas. Tačiau, kalbant apie tokį subtilų ir giluminį kūrėjo dalyką kaip atmintis, visada susiduriame su gerokai sudėtingesne problematika, nei galima būtų nusakyti keliomis pastraipomis ar puslapiais. Pats Cz. Miłoszas Ulro žemėje skyrė gana nemažai dėmesio poezijos atkuriamosios galios stebuklui: „Atmintis buvo laikoma visų Mūzų motina – Mnemosyne mater musarum. Įsitikinau, jog išties taip ir yra, jog tobulybė kviečia, gundo, nepasiekiamoji ji – tai gerai įsiminta detalė: glotnus turėklų medis, pro žalumos properšą iškyla bokštas, saulės spindulys būtent ant tos, o ne kitos ežero įlankos paviršiaus. Ar ekstazė eilėraštyje, tapyboje atsiranda ne iš įsimintosios detalės?“ Itin svarbų vaidmenį Cz. Miłoszo poetikoje atlieka taip pat dėmesys detalėms, fragmentams, iš kurių ir susideda kūrėjo atminties ir vaizduotės pasaulis. Poetas ypač pabrėžia poetinės detalės svarbą prisiminimuose. Kitas svarbus prisiminimo galios aspektas kūrybinio akto metu veikia ne tik atmintis, susijusi su realiai išgyventų akimirkų atgaminimu, lygiagrečiai veikia ir vaizduotė, susijusi su fikcine kūrybinės fantazijos, sąmonės, mito sfera. Būtent Atminties ir Vaizduotės glaudų ir neatsiejamą ryšį savo kūryboje akcentuoja Cz. Miłoszas: „Akimirkos vardan į kovą su vyksmu stoja vaizduotė, ir jei kas išties sutviska, tai akimirkos, galima sakyti, išplėštos iš vyksmo gerklės tam, kad būtų įrodyta, jog net trumpiausia akimirka nepranyksta be pėdsako, kad mus apgaudinėja viską į niekį verčianti atmintis. Turbūt kitokia, daug vaisingesnė ir su Vaizduote suaugusi Atmintis yra Mūzų motina. Iš atminties semią medžiagą kūriniai laimi tapdami gyvųjų paveikslų kompozicijomis ir pralaimi bandydami „atkurti“ vyksmą, tai yra herojų jausmus, mintis bei vidines permainas, tapdami fi kcija. Ir jeigu autorius iš karto neapsisprendžia kursiąs pasaką, kūrinį persmelkia kažkokie alpėjimai, būdingi blyškiam šešėlių gyvavimui.“ Taigi galima teigti, jog ir pačioje Cz. Miłoszo poemoje Pasaulis matomas išankstinis autoriaus apsisprendimas kurti fi kcinį, pasakišką kūrinį, medžiagos (detalių, akimirkų, išgyvenimų) semiantis iš atminties šaltinio. Tačiau čia būtent iš atminties, o tiksliau sakant – iš traumuotos, pažeistos atminties, kyla pagrindinė problema, susijusi su autentiškų potyrių deformavimu, išgyvenimų slėpimu. Cz. Miłoszo žodžiais tariant, „mano atmintis, tokia ištikima ir gerbianti detalę, yra taip supjaustyta, jog, bijodama galinčio atsinaujinti skausmo, tuštuma paverčia ištisus metus ir periodus. Tad nė kalbos negali būti apie dienoraštį. Vaikštau su korsetu, viską sutramdęs, nepalikęs vietos jokiam „natūralumui“. Vis dėlto tikriausiai ne vien autoriaus išankstinis apsisprendimas, motyvacija ar sumanymai lemia paties kūrinio atsiradimą. Manyčiau, jog daug svarbesnis yra slaptas traumuotos sąmonės instinktas, pridengtas, skausmą keliantis aktyvumas, kuris pats kūrybine autoriaus galia bando susiręsti prarastąją rojaus – vaikystės laiko – buveinę.

(Ne)įveikiama distancija

Literatūrologas Algis Kalėda pastebi, jog „siekimas atkurti vaikystės ir jaunystės pasaulį, prisikasti iki savo gimtinės šaknų ir iššifruoti pasaulėžvalgą determinavusį „genetinį kodą“ – daugelio Cz. Miłoszo kūrinių ypatumas“. Tačiau toks vaikystės pasaulio atkūrimas jau nėra tiesioginis pirminių jausenų darinys, poetas į prarastą vaikystės laiką žvelgia iš tam tikros distancijos, vaikystės patyrimai įgauna mito, simbolio reikšmę, patvirtina J. W. Goethe’s Fauste mistiško choro išsakytus žodžius: „Visa, kas praeina, / simbolis tėra.“ Miłoszo atkurto pasaulio/rojaus organika susideda iš realių praeities įvykių ir fikcijos. Net pačios įvykio realijos savitai kinta laiko distancijoje, deformuojasi, įgauna vis kitus pavidalus. A. Kalėdos žodžiais tariant: „…iš įvairių dėmenų (faktų, fikcijos elementų) autorius rekonstruoja užmarštin slenkantį pasaulį, daugeliu grandžių surištą su realiuoju, bet vis dėlto krypstantį mito pusėn <…> Grįžimas atgalios literatūroje niekada nėra senų fotografijų peržiūra, o kaskart vis kitokių reginių montažas.“ Taigi remiantis paties autoriaus paaiškinimais ir trumpomis Pasaulio autointerpretacijomis galima iš anksto įžvelgti, kad šiame poetiniame kūrinyje skleidžiasi naivi, vaikiška idealaus pasaulio – rojaus vizija, kuri visų pirma prasideda nuo lyrinio subjekto namų erdvės bei gamtiškosios aplinkos, apgaubiančios juos.

Iš pakraščių į centrą

Dar vienas labai svarbus Cz. Miłoszo poetinės atminties, poetinio mąstymo bruožas – judėjimas išcentriniais laiko ratais. Poetinė sąmonė, nuolat judėdama besikartojančiame laikiškume, tai tolsta nuo pirmosios savo visatos centro – namų, tai artėja prie jo. Kintant laikiškumo dimensijai, taip pat kinta ir paties kalbančiojo žiūros taškai, pasaulio matymo perspektyvos, kurios yra glaudžiai susijusios su cikliniu, mitiniu, archetipiniu mąstymu. A. Kalėda teigia: „Laiko slinktis, ėjimas nuo/iš tėvynės Cz. Miłoszo kūryboje nėra tolydinis, tiesiaeigis, o veikiau panašus į spiralę. Tai laiko rato būsena, nuolatiniai nutolimai ir sugrįžimai. Poetas dažnai kaitalioja žiūros perspektyvas, iškelia tai vaiko, tai jaunuolio, tai tiesioginio įvykių dalyvio, tai nostalgišką išeivio požiūrį. Eiliuotų tekstų įtaigą lemia nuolat pabrėžiamas individualus, asmeniškas santykis.“

Individualūs ir mitiniai k(l)odai

Toliau kreipiant žvilgsnį į prarasto rojaus rekonstrukcijas poemoje Pasaulis, svarbu akcentuoti poeto asmeninį santykį su individualiąja vaikystės centro ašimi, tačiau suvokiant ją kartu ir kaip archetipinį, bendražmogišką, kultūriškai neatsiejamą nuo mitų išeities tašką. Todėl galima sakyti, jog prarastojo laiko/rojaus atkūrimas Cz. Miłoszo poemoje Pasaulis yra subtili realybės ir mito, individualios patirties ir bendražmogiškos jausenos, konkretybės ir abstrakcijos sampyna. Pati rekonstrukcija kartu suvokiama ir kaip „grįžimas į vaikystės pojūčius, siekimas prikelti, atgaivinti vaikystės įspūdžių globojamą dvasią, kai tėviškės jutimas buvo natūralus, aplinka buvo sava, suvokiama, o ateitis skendėjo nežinios rūkuose. Ji buvo pramanyta tik apsukus laiko ratą ir vėl išvydus save patį“, ir kaip grįžimas į mito pojūčių, metafizinę erdvę. Kitaip sakant, poetas tarsi bando kalbėti apie savo patirtis per mitinio pasaulėvaizdžio prizmę. Juk Cz. Miłoszo poemoje Pasaulis realybė yra neatsiejamai susijungusi su metafi zinėmis patirtimis. Tokia realybės ir literatūros sampyna, kuri labai būdinga A. Mickevičiui ir kitiems romantizmo epochos kūrėjams, literatūrologo A. Kalėdos teigimu yra vienas esmingiausių bruožų Cz. Miłoszo kūryboje. Šios poemos vertėjas į lietuvių kalbą poetas S. Geda savo pastabose po vertimu pabrėžia, jog

„tam tikro pobūdžio naivumas poezijoje visad išeina į gera. Man regis, šiuo atveju prabyla ne vien gilioji atmintis, bet ir į sielos gelmę nugrimzdusios švenčiausios patirtys. Neatsitiktinai po eilėraščiais ir nuoroda – 1943-iųjų Varšuva. Pasaulinis karas, išmušęs žmonėms žemę iš po kojų. Poetas traukiasi nuo programinio jaunystės globališkumo. Neverta abejoti, jog visi vaizduojami dalykai yra sakralinis senosios Lietuvos pasaulis.“ Šį S. Gedos pasiūlytą žiūros kampą – erdvėlaikines sąsajas su senosios Lietuvos pasauliu – taip pat paremia ir A. Kalėdos mintis: „Apibūdinant svarbiausias Cz. Miłoszo pasaulėvaizdžio dimensijas, neįmanoma nekalbėti apie Lietuvą, kuri poetui yra dvasingumą sauganti ir puoselėjanti sfera, „mitų ir poezijos žemė“. <…> Šis sakralinis tėviškės parametras, bene stipriausiai išreikštas poezijoje, kur Tėvynė yra it atgaila, paguoda, kurios vis dėlto jau nebeįmanoma atgauti.“ O literatūros tyrinėtojo V. Kavaliūno manymu, „…ir ne tik namai, kuriuose mes gyvename ir kurie neatskiriamai yra susiję su mūsų siela, veikia ir formuoja rašytoją ir atsiskleidžia jo kūryboje. Su jo siela ir su visu jo vidiniu pasauliu ir jo gelmėmis susilieja ir visa artima jo aplinka, gamta ir jos peizažas – laukai ir pievos, miškai, ežerai ir upės. Ir visa aidi tomis pačiomis melodijomis. Ir vingiuoja į tolumas tais takais ir keliais, kuriuose įmintos vaikystėje pėdos.“ Juk vaikystė, prancūzų fi losofo G. Bachelard’o žodžiais tariant, yra didesnė už tikrovę: Enfance est certainement plus grande que la realite.

Isos slėnio paribiuose

Kad Pasaulyje vaizduojami autentiški Cz. Miłoszo vaikystės namai (Šetenių dvaras), poetas užsimena kalbėdamas su A. Fiutu: „F. Ar perkėlėte kokius  nors to dvaro elementus ne tik į Isos slėnį, bet ir į Pasaulį? M. Žinoma, o kaipgi. Juk jis (poema Pasaulis V. B.) yra sukurtas labai tiksliai, remiantis Šetenių pavyzdžiu.“ Kalbėdamas apie namo planą, Miłoszas išdėsto jį savo atmintyje: „M. Pirmiausia buvo priemenė, į kurią patekdavai pro tas kolonėles. <…> Paskui patekdavai į vidų – tai buvo tikrasis prieškambaris. Dešinėje buvo salonas; tie są sakant, buvo du vadinamieji salonai. <…> Pasukęs į kairę, patekdavai į valgomąjį. <…> Toliau už valgomojo buvo neva svečių kambarys. <…> O toliau – biblioteka, kur į sienas įmūrytose spintose stovėjo galybė ir knygų, ir veleninių popierių, ir ritinių, ir graviūrų.“ Naivioji Cz. Miłoszo poema Pasaulis yra glaudžiai susijusi su romanu Isos slėnis. Vertėjo, literatūrologo A. Kalėdos žodžiais tariant, Cz. Miłoszas „…atkuria pasaulį, kuriame vienodai reikšmingi ir tikrovė, ir fantazija, apčiuopiami daiktai ir vaizdiniai. Tačiau intelektuali savistaba šiam poetiškam, emocingam kūriniui suteikia tartum papildomą filosofinę prasmę: Isos slėnio buitis įgauna universalumo, parodoma iš visuotinumo perspektyvos.“ Galima sakyti, jog šios literatūrologo įžvalgos ne tik puikiai apibendrina Cz. Miłoszo romaną Isos slėnis, bet ir veikia kaip itin naudingos minčių gairės skaitant naiviąją poemą Pasaulis. Juk abiejuose kūriniuose vyrauja vaikystės prisiminimai iš mitų ir poezijos žemės – Lietuvos, taip pat veikia universalusis mitinio mąstymo sluoksnis, leidžiantis šiuos kūrinius skaityti mito kritikos aspektu, į pagalbą pasitelkus įvairius simbolių aiškinimus. Cz. Miłoszas, nusakydamas Isos slėnio parašymo niuansus, užsimena, jog „Isos slėnį rašiau tarsi atlikdamas autoterapijos procedūrą. <…> Tai nėra autobiografija, vaikystės atsiminimai… veikiau – keistenybė. Kaip kažkas pavadino – užmaskuotas teologinis traktatas.“ Pasikliaudamas šiuo poeto komentaru ir remdamasis A. Kalėdos pasiūlytomis interpretacijos linijomis, skaitytojas jau yra beveik pasiruošęs pradėti kelionę po Cz. Miłoszo Pasaulį, kuriame su literatūriškumu ir mitologija susipynę autentiški prisiminimai nuaudžia ypatingą, itin pastabaus ir atsargaus keleivio reikalaujantį taką.

Pasaulio struktūra ir kontekstualumas

Tačiau prieš pradedant žvilgsniu keliauti po Cz. Miłoszo Pasaulį siūlau išsiaiškinti dar keletą gairinių niuansų – visų pirma, poemos Pasaulis vietą platesniame literatūros istorijos kontekste, taip pat žanrines ypatybes bei Pasaulio struktūrinę sandarą. Paantraštė naivioji poema tarsi savaime nurodo ne tik žanrą, bet ir sąmoningą autoriaus minties judesį – kūrinys veikia tarsi senosios poezijos tradicijų tąsa, iš žanro ir formos ryškiai juntamos sąsajos su romantizmu. Toks kūrinio registras galėtų būti suvoktas ir kaip grįžimas prie senosios poetikos ištakų, priešinimasis modernizmo srovei. Poemoje atsiskleidžia jungtis su literatūrine klasika, kanoniniais poemos žanro formos ir turinio aspektais. Poemos reikšmė klasikiniu literatūrologiniu požiūriu gali būti suvokiama dvejopai: 1) Kaip eiliuotas pasakojamojo pobūdžio kūrinys, grindžiamas fabula ir charakteriais, 2) Kaip didesnis lyrinis kūrinys, paremtas poeto vidinių išgyvenimų grandine. Czesławo Miłoszo Pasaulį galima būtų priskirti prie antrojo poemos suvokimo būdo, tačiau šalia vidinių išgyvenimų grandinės galima pajusti ir ankstyvosios poemos, dar vadinamos epopėja, prieskonį bei romantizmo poemos bruožų. Savitą poemos Pasaulis ryšį su senosiomis poemomis rodo joje atsispindinti stilizuota Czesławo Miłoszo mitologija – savitas mitinio pasaulio suvokimas (pavyzdžiui, eilėraštyje Laiptai), nuorodos į religinius, litaniškus, užkalbėjimų tekstus (eilėraščiuose Tėvo užkeikimas, Tėvas aiškina). Tačiau raiškiausiai Pasaulis išsiskleidžia suvokiant ją per romantizmo poetikos prizmę, atsigręžus į romantinę poemos tradiciją, kai susilpnėjo poemos epiškumas ir sustiprėjo lyrizmas, kai tradicinį tautos herojiškumą pakeitė asmenybės dvasinės istorijos perteikimas, filosofiniai apmąstymai, kalbėjimas parabolėmis bei lyrinė, fragmentiška kompozicija. Poemos Pasaulis kalba meniškai organizuota – rimuota, ritmiška. Eilėraštyje Paveikslėliai galima pajusti tą esminį naiviosios poemos bruožą – joje „miršta“, sunyksta herojiniam ir kariniam epui būdinga poetika ir į pasaulį pradedama žvelgti visai kitokiomis akimis – vaiko akimis, atsiranda visiškai kitokia kalba: naivi vaiko kalba, kurią perpasakoja poetas, turintis vaiko prisiminimų ir dramatiškos suaugusiojo patirties. Czesławo Miłoszo poema Pasaulis apjuosia dvidešimt lyrinių eilėraščių: Kelias, Varteliai, Prieangis, Valgomasis, Laiptai, Paveikslėliai, Tėvas bibliotekoje, Tėvo užkeikimas, Iš lango, Tėvas aiškina, Alegorija apie aguoną, Palei bijūnus, Tikėjimas, Viltis, Meilė, Žygis į girią, Paukščių karalystė, Pavojus, Suradimas, Saulė. Visi jie iš lenkų kalbos išversti Sigito Gedos. Ko gero, visais atvejais, ypač kai vertimas yra laisvas, poetinis, yra įvairių originalo ir vertimo neatitikimų. Šiuo atveju vertėjas S. Geda, pats būdamas poetas ir gerai jausdamas poetinės kalbos organizaciją, savo vertimu stengėsi išlaikyti rimavimą bei ritmiką, taip pat orginalias eilėraščių strofas. Paties vertėjo teigimu, „poemos paantraštė įpareigoja lingvistiškai. Išgryninta, literatūrinė, taisyklinga kalba šiuo atveju būtų peilis pirmapradei ištarmei.“ Iš tikrųjų S. Gedos poemos Pasaulis vertime gausu neišgrynintos, literatūrinės kalbos, archaizmų, archajinių formų (guriniai, guogės, saulolaida, šaipokliai, triūsas, juodylai, stoginės, daugel, kaipo, šunes), taip pat daug deminutyvų (gegutė, beretėlė, paukštyčiai, kepuraitė, batelis, eglynėlių, namelis, šuneliai, darželis, galvutė). Išlaikant specifinę, archajišką kalbą, daugiau neatitikimų kyla kalbant apie paskirus eilėraščių įvaizdžius, įvairius būdvardžius, kurie savitai ir autonomiškai veikia ir Czesławo Miłoszo poemos orginale lenkų kalba, ir S. Gedos poetiniame vertime. Poemos tekstų išdėstyme juntamas tam tikras žvilgsnio judėjimas, perfrazuojant J. Brodskio žodžius – judėjimas iš pakraščių į centrą, iš tam tikros periferijos į jaukią namų erdvę, grįžimas į savąjį atskaitos tašką. Topografiškai galima būtų išskirti tam tikrą nuoseklų, organizacinį lyrinio subjekto judėjimą, ėjimą per skirtingas erdves, skverbimąsi į namų gelmę. Lyrinis subjektas: 1) žolėmis apaugusiu keliu iš mokyklos juda namų link (Kelias), 2) atveria vartelius (Varteliai) ir žengia pro juos, 3) apžiūri jaukų namų prieangį (Prieangis), 4) patenka į valgomąjį (Valgomasis), 5) aprašo laiptus (Laiptai) (čia galima išskirti, kad ankstesniuose eilėraščiuose užfiksuotas judėjimas horizontalia kryptimi įgauna vertikalumo, atsiranda kitas erdvės matmuo: „Mama žemyn… kopia“, „Leidžias iš aukšto“, nubrėžiama erdvės dimensija aukšta/ žema); 6) patenka į namų biblioteką (Paveikslėliai). Vėliau po namus keliaujantis subjekto žvilgsnis pasineria į atverstos knygos pasaulį – iš vienos erdvės patenkama į kitą, t. y. per knygą atsiveria ir Europos geografinė, ir istorinė erdvė. Tolesnį subjekto keliavimą galima būtų apibūdinti kaip atsitolinimą, pamažu didinant distanciją nuo namų erdvės, judėjimą iš centro į periferiją – nuo namų pasaulio prie gamtos, nuo kultūros pasaulio prie natūros, vis labiau krypstant į erdvę, esančią už namų pasaulio – vaikystės mikrokosmosą apglėbiančią erdvę, kol galop poetas pasiekia savąjį gėrio ir grožio, šviesos Absoliutą – visiems be išimčių ir išlygų vienodai šviečiančią Saulę.

„Pašvaistė“, Nr. 9, V., 2011, psl. 12.

<span>%d</span> bloggers like this: