Mano tėvynėje
Mano tėvynėj, kurion nesugrįšiu,
Ežeras girioj be galo platus tyvuliuoja,
Viską regiu stebuklingai, sakytum, sapnuoju,
Debesys grėsliai nuostabūs sklaidosi dryžiais
Ir vandenų tamsusis šnabždesys atmintyje išliko,
Ir erškėčiuotos dugno žolės susiviję,
Juodų žuvėdrų klyksmas, speiguoto vakaro degimas,
Menu padangėn šaunančius paukščius, tą sprangią garso giją.
Danguj manajam tas erškėčiuotas ežeras užmigęs.
Pasilenkiu ir jo dugne su atšvaitais matau
Gyvenimo paveikslą. Ten ir mano baimė. Jau supratau,
Jog ten ji bus, pakol mirtis ateis ir tars: jau viską tu įvykdei.
Varšuva, 1937
Vertė Algis Kalėda
Campo di Fiori
Romoje, Campo di Fiori
Alyvų, citrinų kraitės,
Ant grindinio purslai vyno,
Trapios žiedų skiautelės.
Rausvą moliuskų valkšną
Staluos pabėrė prekeiviai,
Vynuogių tamsios kekės
Krenta į persikų pūką.
Šičia kadaise ant laužo
Degė Giordano Bruno,
Budelis peleną žarstė,
Smalsuoliai grūdos į ratą.
O vos tik užgesus liepsnai
Vėl pilnos buvo tavernos,
Alyvų, citrinų kraitės
Vėl ant galvų lingavo.
Mąsčiau apie Campo di Fiori
Varšuvoj prie karuselės
Giedrą pavasarį, temstant,
Aidint muzikos trenksmui.
Salves už geto mūrų
Stelbė melodijos trenksmas,
Skriejo krykšdamas poros
Į giedrą vakaro dangų.
Vėjas iš degančių gatvių
Juodus aitvarus nešė,
Juodus vainiklapius gaudė
Žmonės prie geto sienų.
Plaikstė rūbus mergaitėms
Tas vėjas iš degančių gatvių,
Linksmos minios klegėjo
Šventišką Varšuvos dieną.
Kas nors įskaitys čia moralą,
Jog Romos, Varšuvos liaudis
Prekiauja, mylisi, žaidžia
Ir net nepastebi laužo.
O kitas ištars: tai ženklas,
Jog viskas žemėj praeina
Jog užmarštis gilėja
Dar neužgesus liepsnai.
Bet aš tą dieną galvojau,
Jog žūvantis lieka vienas,
Mąsčiau apie tai, jog Giordano,
Kopdamas ant ešafoto,
Žmonių kalboj nesurado
Vieno vienintelio žodžio
Tarti sudie žmonijai –
Žmonijai, kuri pasilieka.
Vėl skubinos lenkti taurę
Ir jūrų žvaigždėm prekiauti,
alyvų, citrinų kraitės
Viliojo Campo skruzdėlyną.
O jei jis jau buvo nutolęs –
Sakytum, praslinko amžiai,
Kol jie akimirką žvelgė
Į jo ugningą skridimą.
Ir tų, kur žūva vienatvėj,
Pasaulis jau nebemato,
Pati jų kalba ataidi
Iš negyvos planetos.
Kol viskas virs į legendą.
Ir tąsyk, po daugel metų,
Naujajam Campo di Fiori
Maištą įžiebs poetas.
Varšuva – Velykos, 1943
Vertė Tomas Venclova
Mittelbergheimas
Stanislawui Vincenzui
Vynas miega pareinės ąžuolo statinėse.
Mane išbudina mažos bažnyčios varpas
Tarp vynuogynų Mittelbergheime. Girdžiu,
Kaip šaltinėlis teška rentiny, kaip klumpės
Kaukšnoja gatvėj. Džiūvantis tabakas
Palėpėj, ir plūgai, ir mediniai ratai,
Ir šlaitai, ir ruduo šalia manęs.
Dar tebesu užsimerkęs. Neragink,
Ugnie, galybe, jėga, dar ne laikas.
Daug metų gyvenau ir lyg šiame sapne
Jutau, kad siekiu nutolstančią ribą,
Kur išsipildo ir garsas ir spalva,
Ir susijungia žemiškosios būtys.
Prievarta lūpų man dar neatverki,
Leisk man tikėti, viltis, jog pasieksiu,
Stabtelėti duok man Mittelbergheime.
Žinau, kad privalau. Šalia manęs
Ruduo, mediniai ratai ir tabako lapai
Palėpėje. Ir šičia, ir visur
Manoji žemė, kur beatsigręžčiau,
Vis viena, kokia kalba beišgirsčiau
Vaiko dainelę, mylinčiųjų šneką.
Aš, laimingesnis nei kiti, apimsiu
Šypseną, žvilgsnį, žvaigždę, šilko klostę
Ties kelių linija. Giedras, akylas
Žingsniuosiu šlaitais, švytint švelniai dienai,
Virš upių, miestų, plentų, papročių.
Ugnie, galybe, jėga, laikanti mane
Ant delno, suaižyto raukšlėmis,
Nelyginant didžiais tarpekliais, iškedentais
Vasario vėjo. Teikianti tvirtybės
Išgąsčio mirksnį, nerimo savaitę,
Ne laikas dar, tegul subręsta vynas,
Tegul keleiviai miega Mittelbergheime.
Mittelbergheimas, Elzasas, 1951
Vertė Tomas Venclova
Niekad tavęs, mieste
Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,
Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.
Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,
Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj,
Įbedęs akis į bronzines kalvas už Šv. Jokūbo bokštų,
Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą,
Nebegyvas – ir vienas, ir kitas.
Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto,
Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškalbų,
Vaikštynių Šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus.
Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta.
Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim,
Jog išauš diena aštri ir perregima,
Tai labai dažnai skaudžiai gaila.
Berklis, 1963
Vertė Rolandas Rastauskas
Niekad, o mieste
Niekad, o mieste, tavęs nepavyko palikti,
Keliavau aš toli, bet atgal mane stūmė lyg figūrą lošimo
lentoj;
Bėgau žeme, o ji sukos greičiau, vis greičiau,
Tad visados buvau ten: su knygom drobiniam maišely,
Spoksąs į nugeltusį šlaitą palei Šventą Jokūbą,
Arklėką juo slenkantį, o paskui plūgą – žmogelį;
Aišku, seniai jau abu jie numirę.
Taip, tikrai, nesuprato niekas bendrijos nė miesto,
Kino salių – Lux, Helios; Halperno, Segalo reklamų,
Šventojurgio, paskui vadinto Mickevičiaus, grindinio.
Nieks nesuprato; ne – niekam tai nepavyko.
Bet kai gyvenimas minta gryna viltimi:
Ateis gal diena, kai tik aiškuma ir skaidrumas,
Tada taip dažnai esti gaila.
Vertė Vytautas Ališauskas
Žuvis
Tarp riksmų, ekstaziškų šūksnių, ragelių spiegimo, mušimo
Į puodus ir būgnus
Didžiausias protestas buvo išlaikyti saiką.
Bet paprastas žmogaus balsas darėsi beteisi,
Liko it žuvies žiomenų krutėjimas už akvariumo sienos.
Priimdavau, kas lemta. Buvau vis dėlto tik žmogus,
Tai yra kentėjau verždamasis prie panašių į save būtybių.
Berklis, 1970
Vertė Vytautas Ališauskas
Valanda
Lapuose žėrinti saulė, uolus kamanių zvimbesys,
Iš tolo, iš ano upės kranto mieguistos šnekos
Ir lėtas plaktuko bildesys džiugino ne vien mane.
Kol atsivėrė penkios juslės, ir anksčiau nei pradžia
Ruošėsi sulaukti visų, kurie pasivadins: mirtingi esame,
Kad kaip ir aš garbintų gyvenimą, tai yra laimė.
Berklis, 1972
Vertė Algis Kalėda
Rue Descartes
Eidavau pro Dekarto gatvę
Leisdamasis prie Senos, jaunas keliaujantis barbaras,
Kurio drąsa išgaravo, atsidūrus pasaulio sostinėj.
Daug mūsų buvo, iš Jasių ir Kološvaro, Vilniaus ir Bukarešto,
Saigono ir Makarešo,
Jaučiančių gėdą atminti gimtinės papročius,
Kurių čia net nederėjo minėti:
Tarnai kviečiami suplojus, atbėga basos mergaitės,
Maistas dalijamas su inkantacijom,
Choru kalbamos šeimynos ir ponų maldos.
Palikau už savęs miglotas provincijas.
Įžengiau tarp universalijų, trokšdamas ir stebėdamasis.
Vėliau daugelis mūsų iš Jasių ir Kološvaro, Saigono ir Makarešo
Buvo žudomi, panorėję įveikti gimtinės papročius.
Paskui jų bičiuliai paimdavo valdžią,
Kad patys žudytų gražių universalijų labui.
Tuo metu neišdavęs savos prigimties išliko šis miestas,
Gerklų juoku atsiliepiantis iš tamsos,
Kepąs ilgus pyragus ir pilstąs vyną į molio ąsočius,
Žuvis, citrinas ir česnaką perkantis turguose,
Abejingas garbei ir gėdai, didybei ir šlovei,
Nes visa tai buvo ir spėjo pavirsti
Paminklais, kurie nežinia ką vaizduoja,
Vos girdimom arijom arba kalbos niuansais.
Vėl remiuosi alkūnėm į šiurkštų krantinės granitą,
Lyg būčiau sugrįžęs iš požeminių pasaulių
Ir staiga pamatyčiau šviesoj, kaip sukasi metų ciklas
Ten, kur sužlugo imperijos, o tie, kas gyveno mirė.
Ir jau nei čia, nei kur kirut nebėra pasaulinės sostinės.
Ir visiems nugalėtiems prietarams grąžintas jų geras vardas.
Ir dabar jau žinau, kad žmonių laikas nesutampa su
[Žemės amžiais.
O iš savo sunkiųjų nuodėmių vieną menu geriausiai:
Kartą eidamas miško taku prie upokšnio
Mečiau didelį akmenį į susivijusį žolėje vandens žaltį.
Ir tai, kas man paskui atsitiko, tebuvo teisinga bausmė,
Kurią sulaužęs draudimą anksčiau ar vėliau patirsi.
1980
Vertė Mindaugas Kvietkauskas
Sodyba
Nėra namų, tik parkas, nors senieji medžiai iškirsti
ir tankumynas gožia kadainykščio tako žymę.
Nugriautas svirnas, baltas, su spynom,
Su sklepais, arba rūsiais, kur stūksojo lentynos
žieminiams obuoliams.
Tokios pat, kaip anuomet, kelio vėžės žemyn:
Prisiminiau, kur posūkis, bet upės neatpažinau;
Spalva it rūdijančio sunkvežimių tepalo,
Ir nei meldų, nei vandens lelijų.
Neberasi liepų alėjos, kur bitės siaudė kadaise,
Ir sodai, saldybe girtų širšinų bei vapsvų tėvynė,
Sudūlėjo ir prasmego į dagius ir dilgėles.
Tas kraštas ir aš, nors buvom toli kits nuo kito,
Nukrėsdavom lapus daug metų tuo pačiu laiku,
Užpustydavo mudu, ir mudviejų vis mažėjo.
Ir štai mudu drauge, vienoj senatvėj.
Įdomu, kas čia per dūmai, ne iš kamino,
iš vamzdžio
Virš mažo negrabaus barako, suręsto iš plytų
ir lentų,
Piktžolių ir krūmų žalumoj – atpažinau
sambucus nigra.
Garbė gyvenimui už tai, kad tebetrunka, vargingai,
vos ne vos.
Jie valgė savo kukulius ir bulves
Ir bent turėjo malkų prakuroms, kai spaudė ilgos
mūsų žiemos.
Vertė Tomas Venclova
Lanka
Tai buvo paupio lanka, vešli, dar nešienauta,
Skaisčiausiąją birželio saulės dieną.
Aš jos ieškojau visą amžių, radau, atpažinau,
Ten tarp žolės ir gėlės, kadaise pažįstamos vaikui.
Pro primerktus vokus siurbiau tą šviesumą,
Ir kvapas mane apsėmė, bet koks žinojimas liovės.
Staiga pajutau: išnykstu ir raudu iš laimės.
vertė Tomas Venclova
Filologija
Konstantino Sirvydo SJ atminimui
Bėga pakylėjęs žieminio apsiausto skverną.
Kojinėti kulkšneliai, varnos ir sniegas.
Pagavo ir turi. Laiko lūpose. Žodį.
Išgirstą vaikystėj prie gimtosios upės,
Kur luotai nendrėse, lieptai, lazdynai
Ir dygūs medinių pirkių stogai.
Pro alumnato arkas bėga savo celėn
Žąsies plunksna įtraukti į rejestrą greta
Lotyniškų žodžių. Kosti. Malkos traška
Židiny. Ir Academia Societatis Jesu
Sklendžia virš gatvių, ir angelai
Įsikūnija į gipsą ir akmenį, modo Barocco.
Su prakaito dėmėm po pažastim, kiek marškinių,
Sijonų, slepiančių tamsius ūksmingus klubus,
Ir apatinių, kar?tos apatinių, liemenių,
Kelnių, durtinių, sermėgų ant pliko kūno!
Dūdos ir smuikai, šoko žolynuos.
Šnabždesiai, prisilietimai, pas ką žydi žiedas.
O visi jie mokėjo tuos pačius žodžius,
Kurie tebegyvena, jiems kadai kada išmirus,
Tarsi būtų ne žemėj, ne nakty, ne kūne
Užgimę, bet iš eterio kunigaikštijų
Lankytų jį ir ją, senelį, vaiką,
Paklusę savosioms tiesoms, genityvui, datyvui,
Prielinksnio tarnystėje per amžius.
Atverčiu žodyną tarsi šaukčiau sielas,
Įkerėtas lapuose į nebylų garsą,
Ir bandau įžvelgti jį, kuris mylėjo,
Kad mažiau mane slėgtų mano nemirtingumas.
Vertė Tomas Venclova
Česlovas Milošas 